Kaskart vaikams kirpdama nagus, įsitempiu. Iš savo karčios patirties žinau, koks tai atsakingas darbas. Kažkada, kai buvau devynerių, įsikirpau į nykštį, jis supūliavo. Po savaitės pradėjo skaudėti koją. Kai pradėjau skųstis, tėvai svarstė – gal pavasaris, gal auga, gal nori nusimuliuoti treniruotę, bet nuvedė į polikliniką. Ten patarė mirkyti druskos vonelėse, tačiau skausmas neišnyko. Nuvykę į ligoninę, išgirdome, jog skilęs kaulas – koją aklinai uždarė gipse. O tada viskas ir prasidėjo – ėmiau kaukti vilku. Šiaip ne taip iškentėjau tris paras. Visi ramino – juk tai tik skilęs kaulas, reikia kentėti. Greitoji pagalba nenorėjo važiuoti dėl tokio “nieko”, nors temperatūra šoktelėjo iki 40.
Kai atvėrė gipsą, iškart išvežė į operacinę, po to beveik metai ant ramentų ir dar penkerius metus kasmet atsikartojantys uždegimai ir operacijos.
Pasakoju šią istoriją, nes savo kailiu patyriau, ką reiškia klaidinga diagnozė. Jei šiandien taip nutiktų, gydytojui, kuris nemokėjo įvertinti rentgeno nuotraukos ir supūliavusį kaulą įdėjo į gipsą, kelčiau bylą dėl žalos atlyginimo. Kaltė kristų ir poliklinikos gydytojui, nepatikrinusiam kraujo, kurio tyrimas būtų rodęs uždegimą. Plačiau »