„Nedelsk“ akcijoje „Išsipildžiusi svajonė“ konkurse, „Tūkstančio gervių mokykla“ dalyvavo 29 mokslo įstaigos. Tiek darželiai, tiek pradinės ir vidurinės mokyklos, tiek gimnazijos ar profesinio rengimo įstaigos dalyvavo labai noriai. Gruodžio 11 dieną Japonijos ambasadorė Lietuvoje Miyoko AKASHI bei projekto “Nedelsk” iniciatorė ir globėja Agnė Zuokienė nominavo rekordinį gervelių skaičių išlanksčiusią Vievio gimnaziją, kuri atsiuntė net 10000 gervelių.
Pasak A. Zuokienės: „Tyrimai rodo, kad žmogus per visą savo gyvenimą svajoja daugiau nei 35000 valandų. Pati labai mėgstu svajoti ir viena iš svajonių buvo sustabdyti moterų mirtingumą dėl krūties vėžio. Po 6 metų mirtingumo kreivė sustojo.” Vievio gimnazijos direktoriaus pavaduotoja bei šio projekto koordinatorė Danguolė Šumskienė pritarė projekto globėjai, kad reikia kuo daugiau svajoti. D. Šumskienė: „Mano svajonė buvo, kad mokykla išlankstytų 10000 gervelių.” Abi svaonės svajonės išsipildė.
„Išsipildžiusi svajonė“ konkurse buvo įteiktas diplomas mokyklos direktoriui Gintarui Dobilaičiui bei mokyklai padovanotas 1000 saldainių maišas. Renginio svečiai Elektrenu meras A. Vyšniauskas, Vievio seniūnas Z. Pukėnas, Seimo nario J. Liesio padėjėja.
Renginio metu mokiniai paruošė specialią programą – eiles skaitė Vaida Valantavičiūtė ( ” Aukštaitija”) dainavo Indrė Stasiūnaitė ir Lukas Kameneckas (Liet. l. dainą harmonizuotą St. Šimkaus “Vai, ant kalno ulytėlė” ir “Pati laimingiausia” ž. ir m. K. Ibriajevo liet. tekstas mok. Dalios Davidavičienės), taip pat dainavo Vytautė Urbonaitė ( laltvių daina “Jei būsi arti” Ž. Z Purvo M. L. Vambutės) . Šių vaikų vadovė mok. Dalia Davidavičienė. Mergaičių ir merginų šokių kolektyvas vadovaujamas choreografės Virginos Galkauskienės parengė šokius ” Šok ,šok” ir Šokio ritmu”.
Vievio mokyklos bendruomenės buvo pasiūlyta kiekvienai klasei išlankstyti 100-200 gervelių. Vieni mokiniai lankstė iš pateiktų lankstymo schemų, kiti susirado filmuotą lankstymo pamoką, treti mokėsi kartu – vienas rodė žingsnį po žingsnio, o kiti lankstė. Kai kuriems mokiniams nebuvo lengva įvaldyti origamio meną, o kiti tuo „užsikrėtė“ ir namie vis lankstė gereles ir nešė jas į gimnaziją. Tačiau į šį projektą įsitraukė ne tik mokiniai, bet mokytojai. Per etikos pamokas ir klasių valandėles buvo pristatoma projekto „Nedelsk“ svarba, ją simbolizuojančios gervės reikšmė.
Vievio Gimnazijoje per Motinos dienos koncertą buvo išdalinti keli tūkstančiai šių rožinių vilties nešėjų mamoms ir močiutėms. Taip pat kelios dešimtys gervelių nutūpė į mamų delnus per klasės tėvų susirinkimus, organizuotus Motinos dienos išvakarėse 8c ir 8a klasėse. Klasių auklėtojos V. Debesinė ir D. Marcinkevičienė sumanė surengti neįprastus, šiltus, pavasariškai nuotaikingus susirinkimus, kurių tikslas – ne tik aptarti mokinių problemas, bet ir prisiminti brangiausią vaikui žmogų – mamą. Vaikai mamoms grojo, dainavo, deklamavo eiles linkėdami sveikatos ir įteikė savo rankomis išlankstytą gervę.
Kelios pedagogės dalinosi savo džiaugsmais:
„Manau, kad ši akcija privertė vaikus susimąstyti ir rūpintis savo artimųjų sveikata.“
„Kartu šios gervės tarsi įnešė į vaikų širdis viltį, kad viskas bus gerai, kad sergančios mamos gali pasveikti, tereikia tik tikėti… neprarasti vilties.“
Tai įrodo nuoširdūs mokinių laiškai ir piešiniai mamoms ir tūkstančiai išlankstytų gervelių. Gervelių lankstymas ugdė mokinių bendradarbiavimą ir bendravimo įgūdžius, skatino aktyviai diskutuoti, domėtis kaip reikia kovoti su šia liga, „nešė žinias“ į namus, ragino savo artimąsias nueiti pasitikrinti.
Štai keli laiškai mamai, rašyti pačių vaikų.
Laiškas mamai…
Mama, aš noriu tau padovanoti laiko rasą
Už visas bemieges naktis.
Mama, aš noriu tau padovanoti pasaką
Už meilę ir suteiktą šilumą.
Mama, aš noriu tau padovanoti saulę
Už pasakyta gražų žodį.
Mama, tu esi viena pasauly.
Mama, tu esi šviesa…
Tu mus mokai nepasiklyst gyvenimo kely,
Tu saugai ir globoji…
Pažvelk kaip greitai bėga laikas…
Sustok nors minutei ir apsidairyk,
Pažvelk kaip gyvenimas skrieja pro šalį,
Sustok ir palik bent vieną minutę sau…
Sustok ir pažvelk į nuostabų dangų,
Sustok ir pažvelk į gėles
Sustok ir pažvelk į pasaulį
Sustok ir pažvelk…
Mama, aš noriu tau padėkoti
Ir padovanoti tūkstantį gervių,
Tikiu – išsipildys tavo svajonės…
Dovilės Vilkauskaitės
Miela Mamyte,
…Tu paskęsi po dangum
Ir nurimsi po lietum.
Mik užmik ant debesų
Po žvaigždėtu sapnu.
Mažytį pasaulį tau ant savo delnų atnešiu
Kartu debesy, debesy paskęsiu.
O tu mik užmik…
Rodos, dar visai neseniai Jūs, Mamytę, mane supote ant savo švelnių, šiltų rankelių ir tyru it lakštingalos balseliu dainavote linksmas, pamokančias lopšines. Nors buvau maža, tačiau visa savo širdute jaučiu nuo Jūsų dvelkiančią ramybę, nuoširdumą, rūpestingumą ir meilę, kurios man taip reikėjo. Galiu pasidžiaugti, kad tik Jūsų dėka mano nerūpestingoji vaikystė buvo nudažyta pačiomis gražiausiomis spalvomis: raudona spalva manyje sustiprino meilę artimiesiems, sau ir visam pasauliui; balta išmokė savyje atrasti dvasios ramybę, išgirsti garsų harmoniją vėjo ūžesyje, žvangančioje žolėje bei pajusti tylią angelų maldą savo širdyje; geltona išmokė mane pamatyti grožį neprasiskleidusiame gėlės žiedelyje; mėlyna – pamatyti ašarą dar neištryškusią kito žmogaus akyse… Šios spalvos lydi mane ir šiandien – išvydusi kiekvieną iš jų prisimenu, kad jose galiu atrasti ir dalelę Jūsų. Mamyte, laikas bėga greitai. Atrodo, kad savaitės tampa dienomis, dienos – valandomis, valandos – minutėmis, o minutės – sekundėmis, iš kurių tik lieka trumpos akimirkos… Taip prabėgo ir mano vaikystė. Ji liko tik saldus prisiminimas, tarsi pats mieliausias sapnas. Aš jau nebe maža… Nors vaikystė prabėgo, tačiau Jūsų šilumos, palaikymo, meilės niekas nesugeba atstoti net ir šiandiena. Mano širdutė plaka teisingu ritmu tik tada, kai Jus jaučiu šalia. Mamyte, Jūs mano jėga ir kūrybiškumo šaltinis, mano meilės ir santarvės puoselėtoja. Jūs – dalelė manęs. Man liūdna tik dėl to, kad stengdamasi dėl kitų Jūs vis pamirštate save, kenkiate sau pati to nesuprasdama. Šiuo laišku aš noriu Jus, miela Mamyte, įspėti ir Jums patarti, nes Jūs man už visas pasaulio brangenybes esate pati brangiausia. Mylėkit save taip, kaip mylit kitus. Rūpinkitės savimi, juk Jūs esate tik viena tokia šiame pasaulyje! Jūs – gyvumo simbolis. Niekada neatidėliokite apsilankymo pas gydytoją! Vienas per vėlai žengtas žingsnis gali net gyvybę atimti ir sugriauti artimųjų gyvenimus. Jūs vis kartojate, kad “sunkumus ir skausmą yra lengviau ištverti, kai išsipasakoji – tik sulaukęs ištiestos pagalbos rankutės gali iš tiesų pasijusti geriau…” Tačiau, kodėl Jūs taip nesielgiate? Kodėl slepiate, kad jums kažkas blogai, kai sunku pakelti kasdienybės naštą? Ar nepaprasčiau būtų nors vieną sykį įsiklausyti ir į savo protingus žodžius ir vadovautis jais? Jūs skubate, lekiate, nerandate laiko pailsėti – via tai kuo tikriausios negandos sėklos, kurias sėjate savo darže. Juk kaip sakoma, poilsio trūkumas, stresas – visų ligų pamatas… Mamyte, tikiuosi, kad šis laiškas Jums padės suvoki tikrąją gyvenimo vertę – gyvenimas tik dėl kitų, nėra tikrasis gyvenimas, jam reikia nors kruopelytės meilės ir atidumo sau. Nepamiršk saugoti savo sveikatos ir atminkit – šis pasaulis didžiuojasi, kad jame gyvena toks nuostabus žmogus, kaip Jūs.
Jūsų mylinti dukra, Kristina Zenkevičiūtė
Mieloji mano Mama…
Aš jau nebe maža mergaitė, bet žinau – Tavo širdyje visad liksiu ta pati basomis kojytėmis po smėlį lakstanti ilgakasė… Taip ir Tu mano širdy buvai, esi ir būsi amžinai geriausias, artimiausias pasaulyje žmogus. Pameni, kai negalėdavau užmigti, o Tu man sekdavai pasaką apie gervę ir gerviuką ? Tai pati gražiausia ir pati liūdniausia pasaka… Kai Tu ištardavai. Tą dieną, kaip niekad švietė saulė, ir kaip niekad degė gerviuko širdis skausmu, išgirdus šūvį, kuris palydėjo krintančią gervę… mano akys prisipildydavo ašarų… Aš Tave stipriau apkabindavau ir pasakydavau: „Prašau mamyte, tik niekada nepalik manęs…‘‘
Aš žinau, kad pastaruoju metu pasaulis darosi vis žiauresnis. Kiekvieną dieną mūsų tyko vis daugiau šešėlių, kurie nori mus paskandinti tamsioje bedugnėje. O juk abi žinome, kaip sunku išsigelbėti stovint prie bedugnės krašto… Mama, duok savąją ranką ir aš ją saugosiu nuo piktų šešėlių, kurie viską naikina…
Man reikia Tavo delnų, kuriuose ištirpsta ledynai, man reikia Tavo akių, kurios laimintų einant gyvenimo keliu. Tiesiog man reikia Tavęs.
Tu gali Mama, pakeisti pasakos pabaigą, Tu gali gerviuko širdelei neleisti sudužti iš skausmos į tūkstantį gabalėlių… Tu gali apsaugoti ne tik jį, bet ir mane… Labai prašau, atrask bent valandėlę sau ir pasitikrink, ar juodi šešėliai nesikesina priartėti prie Tavo širdies…
Mama, Tu man reikalinga ne tik šiandien, Tu man būsi reikalinga, net kai sidabro gijos draikysis laukuose, o pabirę obelų žiedai padabins plaukus… Netekti to, kuri myli yra skaudžiausia. Jei gėlė netektų žiedų – ji nebekvepėtu, jei dangus netektų žvaigždžių – jis nebemirgėtu, bet jei aš netekčiau Tavęs – aš jau niekada nebūčiau aš…
Tik neverk, mama… Aš noriu būti ta, kuri padėtų kovoti su po blakstienomis besislepiančia tamsa. Ir jokios ašaros nekris ant žemės… Jos pasieks mūsų delnus, o mes jas sodinsim į rusvus vazonėlius ir atėjęs pavasaris užaugins iš jų svajones. Ir gal vėl trumpam sugrįš pasaka, tik šįkart su laiminga pabaigą… Ir atskridęs gerviukas padėkos, kad jis turi savo mamą, o aš dėkoju, kad turiu Tave…
Tavo Vaida
