Su liga susidūrė 57 metų. Diagnozuota I stadija. Pašalinta krūtis ir limfmazgiai pažastyje. Gydymas: hormonoterapija.

Kai maudydamasi duše staiga pajuto, kad krūtis pasikeitusi, moteriai pasidarė negera… Tuomet ji jau buvo girdėjusi apie Rožinio autobusėlio keliones po Lietuvą, apie tai, kad kiekviename mieste atsiranda moterų, kurioms gydytojų komanda įtaria krūties vėžį. Reginą apėmė didžiulis nerimas: “O gal ir aš?…” Neaišku, kiek būtų kamavusis ta mintimi ir atidėliojus vizitą pas gydytojus, jei prabėgus savaitei Rožinis autobusėlis nebūtų atvažiavęs į Trakus. Niekam nieko nesakiusi moteris susiruošė pasitikrinti. Gydytoja Šnirienė, deja, nenuramino, priešingai, patarė neatidėliojant vykti į Onkologijos centrą Vilniuje. Regina važiavo namo visiškai sugniuždyta ir visą kelią verkė. Bet po trijų dienų jau gulėjo ant operacinio stalo. Kažin, ar būtų taip greitai padariusi visa, ko reikia, tačiau gydytoja iš Rožinio autobusėlio įspėjo, kad po trijų dienų išeina atostogų. Tai moterį paskatino veikti. Ir ačiū dievui: auglys buvo aptiktas ir pašalintas I stadijos, t.y. laiku.

Moteris daug kartų savęs klausė, kodėl susirgo. Ne kartą girdėjo sakant, kad šią ligą sukelia stresai. Jos gyvenime jų netrūko: prieš dešimt metų staiga mirė vyras, o 2002 gruodį buvo susprogdintas sūnaus garažas ir jame stovėjusi mašina. Miestelis, kuriame gyvena, ėmė ūžti, kad sūnus susijęs su mafija, narkotikais, tačiau vėliau paaiškėjo, kad tai vienas sūnaus draugas pasidarbavo… Oi kiek nervų toji istorija kainavo! O ir darbe penkerius metus tvyrojo nuolatinė įtampa: bankrutuos ar nebankrutuos, turės darbo ar neturės…
Labai neramu, kad vėžys neatsinaujintų, nepersimestų į kitus organus. Kai nuvažiuoja į Onkologinį centrą pasitikrinti, iš ten sutiktų moterų visko išgirsta. Norėtų visai vėžį pamiršti, atsikratyti nuolatinio nerimo, negerti jokių vaistų, nevažinėti pas gydytojus, nekęsti skausmo, nematyti subjauroto kūno. Tačiau ji bent jau išvengė to, su kuo daugeliui moterų tenka susidurti – apsiėjo be chemoterapijos, todėl nenupliko. Ar liga ką nors davė? Kai ko išmokė. Stengiasi būti žmonėms geresnė, apsieiti be pykčio – kas žino, kiek liko gyventi… Kita vertus, daugiau dėmesio ėmė skirti sau: spaudžia morkų sultis, riboja mėsą ir riebalus, mažiau tupinėja aplink puodus, daugiau laiko praleidžia savo darželyje, dažniau eina pasivaikščioti… Labai bijojo, kad darbe pasakys: “Esi antros grupės invalidė – sėdėk namie”, bet viršininkė buvo geranoriška. Ačiū jai. Kai dirbi, bendrauji su žmonėmis – jautiesi reikalingas.
“Niekada nepagalvodavau, kad ir aš galiu susirgti šia liga. Girdėt girdėjau apie vėžį, bet nei vienos moters, juo sergančios, nepažinojau. Tiesa, vienu metu nerimavau dėl sesers, nes jos krūty gydytojai buvo aptikę guzelių, bet paaiškėjo, kad jie nepiktybiniai. Dabar suprantu, kad gyvenau lengvabūdiškai – juk niekada netikrinau krūtų, visa mane pasiekusi informacija pro vieną ausį įeidavo, pro kitą išeidavo. Dabar ir pati nuolat apčiuopiu krūtinę, ir savo dukrą, kitas moteris raginu tai daryti. Su krūties vėžiu juokauti negalima. Todėl mano patarimas: tikrinkitės! Išnaudokite visas pasitaikančias progas per akcijas, skirtas krūties vėžio prevencijai. Kai gulėjau ligoninėje, susipažinau su mažeikiške, kuriai kaip ir man onkologinę ligą įtarė Rožinio autobusėlio komanda. Esame likimo draugės, kurioms pasisekė – liga nespėjo išsikeroti, nes medikai laiku atėjo į pagalbą”.

Palmira Damijonaitienė: “Pirmiausia susapnavau vėžį, o tik po to aptikau krūty gumbą”

Su liga susidūrė 52 metų. Diagnozuota II stadija. Pašalinta krūtis ir limfmazgiai pažastyje. Gydymas: chemoterapija, spindulinė terapija.

“Pirmiausia susapnavau vėžį, o tik po to aptikau krūty gumbą. Gal kokius penkerius metus sapne matydavau, kad krūtis pasikeitusi, bet prabudusi nieko nerasdavau. Neskaudėjo”.
Tačiau kartą vakare po maudynių sausindama kūną Palmira išvydo veidrodyje vaizdą, kurį sapnuodavo. Griebė už krūties – ir vėl nieko! Bet navikas jau buvo ten – ryte vis dėlto jį užčiuopė. Ji retai nueina į bažnyčią, bet yra giliai tikinti, ir mano, kad Apvaizda visą gyvenimą siunčia įspėjamus ženklus. Ir tie sapnai buvo įspėjimas. Su chirurgais yra bendravusi daug kartų dėl įvairių priežasčių, ir prieš kiekvieną operaciją, dar nežinodama, kad reikės operuotis, susapnuodavo košmarą. Holivudas galėtų pagal kurį nors iš jų sukurti savo baisiausią siaubo filmą. Visai neseniai ir vėl sapnavo, bet pas gydytojus eiti delsia: labai daug darbų, nėra kada į ligoninę.
Ji – tikras ligų maišelis: sirgo visokiom ligom (netgi tokia reta, kaip kojos infarktas), gydytojai šalino ir onkologinius, ir neonkologinius auglius, patyrė ne mažiau kaip trylika narkozių, vėžys buvo įsimetęs į vieną krūtį, paskui į kitą…Tačiau ji nemano, kad tos visos ligos – koks nors prakeiksmas. Kai diagnozavo piktybinį auglį krūtyje, nekėlė sau klausimų: “Kodėl?”, “Už ką?”. Palmirai atrodo, perdėta savianalizė gali ne padėti, o pakenkti. Priėmusi vėžį kaip dar vieną ligą, kurią reikia įveikti, stengėsi atsiriboti nuo jos, laikyti ne savyje, bet šalia savęs – kaip kokį lagaminą. Žinoma, tai nėra taip paprasta – ir sielvartavo, ir verkė… Tačiau kai apsigydo, papurto garbanas ir vėl neria į gyvenimą. Taip ir po pirmosios krūties vėžio operacijos buvo: kailių karalienė Nijolė Veličkienė prisiuvo jai gražiausių sijonų – pasipuošia vienu iš jų ir eina su žmonėm susitikti, juostų austi. Tai vienintelis dalykas, kurį moka! O žmonės į ją kaip į nežemišką būtybę žiūrėjo – vis dėl to įsišaknijusio įsitikinimo, kad susirgus vėžiu giltinė būtinai ateina.
Jei galėtų, iš savo gyvenimo ligą vis dėlto ištrintų. Tačiau ji davė daugiau nei atėmė. Kol žmogus nesusiduria su dideliu pavojumi, tol nežino tikrojo gyvenimo skonio. O kai jį pajunta, ima džiaugtis kiekviena diena. Kartą pamėgino suskaičiuoti, kiek jau juostų yra išaudus – ėmė spėlioti, kad gal jau iki Rokiškio bus. O vyras sako: ”Iki Rokiškio gal dar ne, bet jei visus siūlus, kuriuos juostoms sunaudojai, surištume – pasaulį apjuostume”. Kol sirgo, daugybę raštų juostoms pripiešė, o kai jau galėjo vėl austi – juostos tapo šviesesnės ir ryškesnės. Net pati nežino, ar taip atsitiko todėl, kad parduotuvėse atsirado spalvingesnių siūlų, ar taip liga paveikė? Tačiau tikrai žino, kad jei kas anuomet būtų leidęs pasirinkti: “Nesirgsi, bet neausi ir būsi didelė viršininkė”, būtų atsakiusi: “Gyvensiu su visais vėžiais, bet ausiu!”.
Būdama dvidešimt vienerių išsikalbėjo su moterimi, kuri sirgo apendicitu ir buvo operuota. Visą gyvenimą ausyse skamba jos pasakyti žodžiai: “Geriau negimti negu tokius skausmus iškęsti”. Jie Palmirą taip išgąsdino, kad kai pati atsidūrė ligoninėje su diagnoze “apendicito priepuolis”, kone pabėgo nuo operacinės slenksčio. Pašoko nuo neštuvų ir nesupranta: nieko nebeskauda, nors prieš minutę raižyte raižė! Matyt, skausmą užblokavo siaubas, kurį jai įvarė toji moteris. Palmira viena pirmųjų ėmė viešai kalbėti apie krūties vėžį, nes nori, kad šios ligos negaubtų bauginanti paslapties skraistė ir moterų neslėgtų klaidinga informacija. Kai pats nesi patyręs, o tik kažką girdėjęs, pulti į paniką labai lengva. 1986 metais, kai krūty užčiuopė naviką, visi žinojo viena: vėžys – tai mirties nuosprendis. Nieko panašaus! Nuo tos dienos prabėgo 18 metų, o ji gyva ir džiaugiasi gyvenimu. O juk medikai vyrui sakė: žmona gyvens tris mėnesius, o gal ir šešis, tačiau tikėtina tik 60 proc. Išsikapstė ne ji viena – beveik visos likimo draugės, su kuriomis anuomet suvedė liga, neįsileido mirties pro savo vartus. Jos nusiteikė laimėti – ir laimėjo! Mirė tos, kurios pasidavė. Vėžį ne tik galima nugalėti, jį galima pamiršti. Kai moters prašo patarimų, ji sako: “Būtina nuolatos tikrinti krūtis, bet negalima gyventi nuolat bijant susirgti. Pamaigei, neužčiuopei jokio įtartino guzelio – ir pamiršk! Antraip dar įsikalbėsi ligą”.

Liudmila Kozlovskaja: “Ginekologė niekada nepasisiūlė apžiūrėti mano krūtinę”

Su liga susidūrė 40 metų. Diagnozuota II stadija. Pašalintas auglys ir limfmazgiai pažastyje. Gydymas: chemoterapija, spindulinė terapija.

Pradžia… Nuojauta, kad kažkas vyksta, tačiau nieko tikra. Liudmila nejautė nei skausmo, nei niežėjimo ar dar kokių nors kitokių požymių, kad negaluoja, tačiau atsirado keistas nerimas. Iki tol buvo girdėjusi apie krūties vėžį, net su draugėm šią temą aptarė, tačiau niekuomet netikrino krūtų, nors savo sveikata rūpinosi ir profilaktiškai nueidavo pas stomatologą, terapeutą, ginekologą. Beje, ginekologė niekada nepasisiūlė apžiūrėti krūtinę. Galbūt ir dėl tos priežasties buvo visai rami: jei gydytoja nieko nesako ir nedaro, vadinasi, viskas gerai. Vėliau paklausinėjo draugių ir sužinojo, kad jas moterų konsultacijose apčiuopdavo. Pastebėjusi guzelį Liudmila neišsigando, bet nusprendė pasirodyti ginekologei, tačiau kai išmušė konsultacijos valanda, atsirado kažkokių reikalų, kurie moteriai atrodė svarbesni. Ji kone pusę metų ruošėsi pas gydytoją! Pagaliau 1999 metų gruodį prisiruošė ir tuoj pat gavo siuntimą į Onkologinę ligoninę. Galit įsivaizduoti kaip ji su vyru jautėsi Naujųjų Metų vakarą, nes tada jau žinojo tyrimų rezultatus.
Vienintelė priežastis, kurią mato – nutraukti nėštumai. Šiaip gyvenimas tekėjo ramiai: po to, kai prieš penkiolika metų pagimdė dukrą, niekur nebedirbo, rūpinosi vaikais, vyru, namais, sodu. Ir dabar dienos plaukia ta pačia vaga. Be mamos mirties, vėžys – didžiausias iki šiol patirtas stresas. Iš pradžių buvo apėmusi klaiki baimė, nes kaip ir kiti Kiudmila žinojo viena: vėžys neišgydomas! Atrodo, tokia nuostata labai gaji, todėl jei tik pasklinda žinia, kad kažkas serga, žmonės ima gailėtis ir šnibždėtis: kiek jam ar jai dar liko gyventi?
“Jei būtų mano valia, vėžį iš savo gyvenimo, aišku, išmesčiau. Buvo labai sunku ir man, ir mano vyrui. Tačiau liga atskleidė tai, ką gyvenimo kasdienybė buvo prislopinusi – kad gyvenu su žmogumi, kuriuo galiu pasikliauti tuomet, kai jėgos beveik apleidžia. Mano vyras labai palaikė mane, buvo man labai dėmesingas, už ką esu jam nepaprastai dėkinga. Mes drauge aptarėme viską: ir operaciją, ir gydymo būdus, ir pasekmes. Žinojau, kad galiu netekti krūties, netgi pati prašiau gydytojo, kad šalintų, jei tik jam atrodys, kad reikia. Kai vyrui apie tai pasakiau, jis paklausė: “Tai negi dėl nupjautos krūties skirsimės?” Vyras abejojo, ar verta nuodyti organizmą chemija, tačiau man svarbiausia buvo padaryti viską, kas padėtų atsikratyti vėžio”.
Moteris pranešė vyrui tai, ką sakė gydytojas – kad gali nuslinkti plaukai, tačiau vyras ir vėl paguodė: “Ataugs! O jei neataugs – nešiosi peruką. Svarbiausia – kad pasveiktum”. Kai reikia spręsti dilemą, sveikata ar plaukai, ką rinktis? Aišku, sveikatą! Beje, plaukai tikrai ataugo – netgi tankesni nei buvo. Moteris labai daug dėmesio skyrė savo nuplikusiai galvai: tepė visokiom stiprinamosiom kaukėm, naudojo specialius šampūnus, nors vienu metu galvą dengė tik pūkeliai. Galbūt tai padėjo. Ne visos moterys, vartodamos chemoterapinius medikamentus, nuplinka. Moterį paveikė liga teigiamai: jei su kažkuo aštriau pakalba, pirmoji atsiprašo, netgi jei nesijaučia buvusi neteisi. Tiesą sakant, kalbėdama su žmonėmis daug atidžiau parenka žodžius, stengiasi išsiaiškinti draugiškai. Nenori, netgi negali nieko įskaudinti – tarsi kažkoks sargas viduje neleistų. Galbūt tokia būtų tapusi ir neįsikišus ligai, tiesiog metams bėgant žmogus daraisi pakantesnis ir išmintingesnis…
Ji jaučiasi visiškai sveika! Vienintelis dalykas, primenantis ligą, – tabletė, kurią kasdien turi išgerti. Jei kas nors nepaklausia, pamiršta, jog turėjo piktybinį auglį. Ir tabletę praryti pamiršta.
“Mano krūtyje auglys jau buvo II stadijos, kai jį pamatė gydytojai. O juk būna ir 0, ir I stadija, kurias įveikti lengviau. Specialistai ne šiaip sau pataria nuolat tikrintis – tik taip galima užbėgti už akių sunkioms krūties vėžio formoms ir išgyti. Savo dukrą jau dukart vedžiau ištirti echoskopu, nes ji, deja, priklauso rizikos grupei. Mano draugės, kai tik sužinojo apie mano bėdą, taip pat ėmė tikrintis”.
Krūties vėžys – liga, su kuria galima apsiprasti ir netgi pamiršti. Žmonės serga įvairiomis ligomis, vėžys – tik viena iš jų, o ne kažkoks baubas. Tačiau gali juo virsti toms, kurios nesirūpina savimi.

Eglė Mėlinauskienė: “Skridau kaip drugelis į liepsną”

Su liga susidūrė būdama 36 metų. Diagnozuota 0 stadija. Nupjauta 1 krūtis, pašalinti limfmazgiai pažastyje. Gydyta hormonais ir spinduline terapija.

“Nekeisčiau nieko! Per ligą, per kančią tapau laiminga. Tik tai perėjus supratau, ką reiškia džiaugtis kiekviena diena ir labai paprastais dalykais, kurių anksčiau nepastebėdavau. Kartais pagalvoju, kad aplinkiniams atrodau kvaila, nes aikčioju, pavyzdžiui, dėl gražaus debesies. Gamtoje atradau tiek grožio! Ėmiau jį fotografuoti. Tas poreikis imti į rankas fotoaparatą ir įamžinti tai, kas mane supa – gamtą ir žmones – prasiveržė kaip vulkanas ir mane pačią pribloškė: ėmiau fotografuoti taip, lyg daug metų būčiau žiūrėjusi į pasaulį per objektyvą. O juk nieko panašaus! Jei ne liga, niekada nebūčiau sukūrusi fotografijų ciklo apie moterų, sergančių krūties vėžiu, kasdienybę – atrodo, iki manęs to dar niekas pasaulyje nėra daręs”.
Dabar ši paroda keliauja su projektu “Nedelsk!” po Lietuvą. Jei ne liga, Eglė nebūtų peržiūrėjusi gyvenimo prioritetų. Nebesvarbūs ir nereikalingi pasidarė daiktai, pinigus ji dabar leidžia dvasiniam komfortui susikurti. Būti gamtoje, fotografuoti, keliauti su šeima – štai kas teikia džiaugsmo. Ji dėkinga savo vyrui už tai, kad jis labai palaikė, kol žmona sirgo, ir dabar palaiko: nereikia rūpintis pinigais, todėl gali daryti tai, ką nori. Pasikeitė valgiaraštis: derina produktus, pati užsiaugina arba perka iš ekologine žemdirbyste užsiimančios ūkininkės daržoves ir vaisius, nevalgo ir dukrai neleidžia valgyti vadinamojo greito maisto. Santykis su mirtimi pasikeitė: galvoja ir kalba apie tai labai ramiai. Ji nubrėžė brūkšnį ir pasakė sau: “Nuo šiol gyvensiu kitaip!”
Klausimas “Kodėl aš?” jai nekilo. Visiems skiriami išbandymai – vieniems nupjauna koją, kiti suserga vėžiu. Kai sužinojo, kad serga, pasakė sau: “Vadinasi, gyvenai ne taip, kaip reikia”. Eglė netausojo savęs. Tiesą sakant, gyveno taip, lyg būtų amžinas variklis: yra daug darbo – nemiega tris paras (na ir kas, paskui išsimiegosiu!), jei koks stresas, o jų netrūko, – labai giliai ima į širdį, jei sportuoja – mėginu peržengti savo galimybių ribas… Kam to reikia? Ko gero, šitaip mėgino kompensuoti dvasinės pusiausvyros stygių. Skrido kaip drugelis į liepsną… O organizmas viską prisimena ir vieną dieną pateikia sąskaitą. Ir dabar reikia lengvų sukrėtimų, kad nesijaustų esanti pelkėje, tačiau dabar ji nieko nedaro per prievartą. Jei mato, kad bute – kalnai dulkių, bet jaučiasi pavargusi, ji verčiau pailsės, o dulkes nušluostys rytoj. Gyvena su savimi santarvėje.

Eglė nepastebėjo jokių vėžio ženklų, buvo puikios fizinės sveikatos, nuolat sportavo, labai daug dirbo ir net nepagalvodavo apie kokias nors ligas. Apie vėžį, aišku, žinojo, kaip ir daugeliui žmonių, šis žodis asocijavosi su mirtimi, tačiau niekas nei giminėje, nei tarp draugų ja nesirgo, todėl liga nedomino ir nejaudino, ji niekada netikrino krūtų. Tačiau greičiausiai ne atsitiktinumu, o ženklu galima vadinti tai, kad vieną dieną maudydamasi krūties paviršiuje užčiuopė sukietėjimą. Jei auglys būtų gilesniuose krūties sluoksniuose, pati nebūtų pastebėjusi, o tai reiškia, kad liga galėjo pereiti į sunkesnę stadiją. Dabar nuolat tikrina krūtų plotą.

Pirmą kartą moteris papasakojo apie save televizijos laidoje “Nuo…iki”, kai po operacijos buvo praėję vos keletas mėnesių. Po poros metų laidos vedėja vėl pasikvietė ją į laidą. Tada ir prisipažino, kad pirmą kartą kalbėjo tai, kuo pati dar netikėjo. Stengėsi, kad žodžiai skambėtų optimistiškai, tačiau jautėsi taip blogai, kad patikėti tuo, ką sakė, buvo labai sunku. Tačiau pirmieji žodžiai pasitvirtino. Ji kalba tam, kad moterys žinotų: krūties vėžys – ne mirtina liga. Eglė kalba su žurnalistais, su įvairaus amžiaus moterimis Onkologijos centre, “Nedelsk!” akcijose, su savo  dukra ir jos draugėmis. Ligą įveikti įmanoma! Yra bendra ligos schema, gydytojai taiko kelis išbandytus ir efektyvius gydymo metodus, bet kiekvienu atveju ligos eiga ir baigtis priklauso nuo konkretaus žmogaus. Moteris įsitikinusi, kad gydytojai lemia tik 50 procentų sėkmės, visa kita – mūsų pačių rankose. Mes galime sau padėti arba pakenkti. Kita priežastis, kodėl jau kelerius metus Eglė nuolat apie tai kalba: ji labai nori, kad moterys nebijotų kalbėti apie krūties vėžį, kad nemanytų, jog apie jį gėda kalbėti, kad tikrintųsi! Nepaprastai džiaugiasi, kad informacija apie tai, ką reikia daryti, plinta po Lietuvą geometrinės progresijos būdu.