Moterų istorijos: Eglė Mėlinauskienė

Moterų istorijos 2009 Kov 26, 23:34:49

egle1Eglė Mėlinauskienė: “Skridau kaip drugelis į liepsną”

Su liga susidūrė būdama 36 metų. Diagnozuota 0 stadija. Nupjauta 1 krūtis, pašalinti limfmazgiai pažastyje. Gydyta hormonais ir spinduline terapija.

“Nekeisčiau nieko! Per ligą, per kančią tapau laiminga. Tik tai perėjus supratau, ką reiškia džiaugtis kiekviena diena ir labai paprastais dalykais, kurių anksčiau nepastebėdavau. Kartais pagalvoju, kad aplinkiniams atrodau kvaila, nes aikčioju, pavyzdžiui, dėl gražaus debesies. Gamtoje atradau tiek grožio! Ėmiau jį fotografuoti. Tas poreikis imti į rankas fotoaparatą ir įamžinti tai, kas mane supa – gamtą ir žmones – prasiveržė kaip vulkanas ir mane pačią pribloškė: ėmiau fotografuoti taip, lyg daug metų būčiau žiūrėjusi į pasaulį per objektyvą. O juk nieko panašaus! Jei ne liga, niekada nebūčiau sukūrusi fotografijų ciklo apie moterų, sergančių krūties vėžiu, kasdienybę – atrodo, iki manęs to dar niekas pasaulyje nėra daręs”.
Dabar ši paroda keliauja su projektu “Nedelsk!” po Lietuvą. Jei ne liga, Eglė nebūtų peržiūrėjusi gyvenimo prioritetų. Nebesvarbūs ir nereikalingi pasidarė daiktai, pinigus ji dabar leidžia dvasiniam komfortui susikurti. Būti gamtoje, fotografuoti, keliauti su šeima – štai kas teikia džiaugsmo. Ji dėkinga savo vyrui už tai, kad jis labai palaikė, kol žmona sirgo, ir dabar palaiko: nereikia rūpintis pinigais, todėl gali daryti tai, ką nori. Pasikeitė valgiaraštis: derina produktus, pati užsiaugina arba perka iš ekologine žemdirbyste užsiimančios ūkininkės daržoves ir vaisius, nevalgo ir dukrai neleidžia valgyti vadinamojo greito maisto. Santykis su mirtimi pasikeitė: galvoja ir kalba apie tai labai ramiai. Ji nubrėžė brūkšnį ir pasakė sau: “Nuo šiol gyvensiu kitaip!”
Klausimas “Kodėl aš?” jai nekilo. Visiems skiriami išbandymai – vieniems nupjauna koją, kiti suserga vėžiu. Kai sužinojo, kad serga, pasakė sau: “Vadinasi, gyvenai ne taip, kaip reikia”. Eglė netausojo savęs. Tiesą sakant, gyveno taip, lyg būtų amžinas variklis: yra daug darbo – nemiega tris paras (na ir kas, paskui išsimiegosiu!), jei koks stresas, o jų netrūko, – labai giliai ima į širdį, jei sportuoja – mėginu peržengti savo galimybių ribas… Kam to reikia? Ko gero, šitaip mėgino kompensuoti dvasinės pusiausvyros stygių. Skrido kaip drugelis į liepsną… O organizmas viską prisimena ir vieną dieną pateikia sąskaitą. Ir dabar reikia lengvų sukrėtimų, kad nesijaustų esanti pelkėje, tačiau dabar ji nieko nedaro per prievartą. Jei mato, kad bute – kalnai dulkių, bet jaučiasi pavargusi, ji verčiau pailsės, o dulkes nušluostys rytoj. Gyvena su savimi santarvėje.

Eglė nepastebėjo jokių vėžio ženklų, buvo puikios fizinės sveikatos, nuolat sportavo, labai daug dirbo ir net nepagalvodavo apie kokias nors ligas. Apie vėžį, aišku, žinojo, kaip ir daugeliui žmonių, šis žodis asocijavosi su mirtimi, tačiau niekas nei giminėje, nei tarp draugų ja nesirgo, todėl liga nedomino ir nejaudino, ji niekada netikrino krūtų. Tačiau greičiausiai ne atsitiktinumu, o ženklu galima vadinti tai, kad vieną dieną maudydamasi krūties paviršiuje užčiuopė sukietėjimą. Jei auglys būtų gilesniuose krūties sluoksniuose, pati nebūtų pastebėjusi, o tai reiškia, kad liga galėjo pereiti į sunkesnę stadiją. Dabar nuolat tikrina krūtų plotą.


Pirmą kartą moteris papasakojo apie save televizijos laidoje “Nuo…iki”, kai po operacijos buvo praėję vos keletas mėnesių. Po poros metų laidos vedėja vėl pasikvietė ją į laidą. Tada ir prisipažino, kad pirmą kartą kalbėjo tai, kuo pati dar netikėjo. Stengėsi, kad žodžiai skambėtų optimistiškai, tačiau jautėsi taip blogai, kad patikėti tuo, ką sakė, buvo labai sunku. Tačiau pirmieji žodžiai pasitvirtino. Ji kalba tam, kad moterys žinotų: krūties vėžys – ne mirtina liga. Eglė kalba su žurnalistais, su įvairaus amžiaus moterimis Onkologijos centre, “Nedelsk!” akcijose, su savo  dukra ir jos draugėmis. Ligą įveikti įmanoma! Yra bendra ligos schema, gydytojai taiko kelis išbandytus ir efektyvius gydymo metodus, bet kiekvienu atveju ligos eiga ir baigtis priklauso nuo konkretaus žmogaus. Moteris įsitikinusi, kad gydytojai lemia tik 50 procentų sėkmės, visa kita – mūsų pačių rankose. Mes galime sau padėti arba pakenkti. Kita priežastis, kodėl jau kelerius metus Eglė nuolat apie tai kalba: ji labai nori, kad moterys nebijotų kalbėti apie krūties vėžį, kad nemanytų, jog apie jį gėda kalbėti, kad tikrintųsi! Nepaprastai džiaugiasi, kad informacija apie tai, ką reikia daryti, plinta po Lietuvą geometrinės progresijos būdu.

Komentuoti