Moterų istorijos: Palmira Damijonaitienė

Moterų istorijos 2009 Kov 27, 00:07:40

palmira-damijonaitienePalmira Damijonaitienė: “Pirmiausia susapnavau vėžį, o tik po to aptikau krūty gumbą”

Su liga susidūrė 52 metų. Diagnozuota II stadija. Pašalinta krūtis ir limfmazgiai pažastyje. Gydymas: chemoterapija, spindulinė terapija.

“Pirmiausia susapnavau vėžį, o tik po to aptikau krūty gumbą. Gal kokius penkerius metus sapne matydavau, kad krūtis pasikeitusi, bet prabudusi nieko nerasdavau. Neskaudėjo”.
Tačiau kartą vakare po maudynių sausindama kūną Palmira išvydo veidrodyje vaizdą, kurį sapnuodavo. Griebė už krūties – ir vėl nieko! Bet navikas jau buvo ten – ryte vis dėlto jį užčiuopė. Ji retai nueina į bažnyčią, bet yra giliai tikinti, ir mano, kad Apvaizda visą gyvenimą siunčia įspėjamus ženklus. Ir tie sapnai buvo įspėjimas. Su chirurgais yra bendravusi daug kartų dėl įvairių priežasčių, ir prieš kiekvieną operaciją, dar nežinodama, kad reikės operuotis, susapnuodavo košmarą. Holivudas galėtų pagal kurį nors iš jų sukurti savo baisiausią siaubo filmą. Visai neseniai ir vėl sapnavo, bet pas gydytojus eiti delsia: labai daug darbų, nėra kada į ligoninę.
Ji – tikras ligų maišelis: sirgo visokiom ligom (netgi tokia reta, kaip kojos infarktas), gydytojai šalino ir onkologinius, ir neonkologinius auglius, patyrė ne mažiau kaip trylika narkozių, vėžys buvo įsimetęs į vieną krūtį, paskui į kitą…Tačiau ji nemano, kad tos visos ligos – koks nors prakeiksmas. Kai diagnozavo piktybinį auglį krūtyje, nekėlė sau klausimų: “Kodėl?”, “Už ką?”. Palmirai atrodo, perdėta savianalizė gali ne padėti, o pakenkti. Priėmusi vėžį kaip dar vieną ligą, kurią reikia įveikti, stengėsi atsiriboti nuo jos, laikyti ne savyje, bet šalia savęs – kaip kokį lagaminą. Žinoma, tai nėra taip paprasta – ir sielvartavo, ir verkė… Tačiau kai apsigydo, papurto garbanas ir vėl neria į gyvenimą. Taip ir po pirmosios krūties vėžio operacijos buvo: kailių karalienė Nijolė Veličkienė prisiuvo jai gražiausių sijonų – pasipuošia vienu iš jų ir eina su žmonėm susitikti, juostų austi. Tai vienintelis dalykas, kurį moka! O žmonės į ją kaip į nežemišką būtybę žiūrėjo – vis dėl to įsišaknijusio įsitikinimo, kad susirgus vėžiu giltinė būtinai ateina.
Jei galėtų, iš savo gyvenimo ligą vis dėlto ištrintų. Tačiau ji davė daugiau nei atėmė. Kol žmogus nesusiduria su dideliu pavojumi, tol nežino tikrojo gyvenimo skonio. O kai jį pajunta, ima džiaugtis kiekviena diena. Kartą pamėgino suskaičiuoti, kiek jau juostų yra išaudus – ėmė spėlioti, kad gal jau iki Rokiškio bus. O vyras sako: ”Iki Rokiškio gal dar ne, bet jei visus siūlus, kuriuos juostoms sunaudojai, surištume – pasaulį apjuostume”. Kol sirgo, daugybę raštų juostoms pripiešė, o kai jau galėjo vėl austi – juostos tapo šviesesnės ir ryškesnės. Net pati nežino, ar taip atsitiko todėl, kad parduotuvėse atsirado spalvingesnių siūlų, ar taip liga paveikė? Tačiau tikrai žino, kad jei kas anuomet būtų leidęs pasirinkti: “Nesirgsi, bet neausi ir būsi didelė viršininkė”, būtų atsakiusi: “Gyvensiu su visais vėžiais, bet ausiu!”.
Būdama dvidešimt vienerių išsikalbėjo su moterimi, kuri sirgo apendicitu ir buvo operuota. Visą gyvenimą ausyse skamba jos pasakyti žodžiai: “Geriau negimti negu tokius skausmus iškęsti”. Jie Palmirą taip išgąsdino, kad kai pati atsidūrė ligoninėje su diagnoze “apendicito priepuolis”, kone pabėgo nuo operacinės slenksčio. Pašoko nuo neštuvų ir nesupranta: nieko nebeskauda, nors prieš minutę raižyte raižė! Matyt, skausmą užblokavo siaubas, kurį jai įvarė toji moteris. Palmira viena pirmųjų ėmė viešai kalbėti apie krūties vėžį, nes nori, kad šios ligos negaubtų bauginanti paslapties skraistė ir moterų neslėgtų klaidinga informacija. Kai pats nesi patyręs, o tik kažką girdėjęs, pulti į paniką labai lengva. 1986 metais, kai krūty užčiuopė naviką, visi žinojo viena: vėžys – tai mirties nuosprendis. Nieko panašaus! Nuo tos dienos prabėgo 18 metų, o ji gyva ir džiaugiasi gyvenimu. O juk medikai vyrui sakė: žmona gyvens tris mėnesius, o gal ir šešis, tačiau tikėtina tik 60 proc. Išsikapstė ne ji viena – beveik visos likimo draugės, su kuriomis anuomet suvedė liga, neįsileido mirties pro savo vartus. Jos nusiteikė laimėti – ir laimėjo! Mirė tos, kurios pasidavė. Vėžį ne tik galima nugalėti, jį galima pamiršti. Kai moters prašo patarimų, ji sako: “Būtina nuolatos tikrinti krūtis, bet negalima gyventi nuolat bijant susirgti. Pamaigei, neužčiuopei jokio įtartino guzelio – ir pamiršk! Antraip dar įsikalbėsi ligą”.

Komentuoti