Moterų istorijos: Regina Špakova

Moterų istorijos 2009 Bir 22, 17:52:57

regina1Regina Špakova: “Man pasisekė: auglys buvo aptiktas ir pašalintas I stadijos, tai yra laiku. ”

Su liga susidūrė 57 metų. Diagnozuota I stadija. Pašalinta krūtis ir limfmazgiai pažastyje. Gydymas: hormonoterapija.

Kai maudydamasi duše staiga pajuto, kad krūtis pasikeitusi, moteriai pasidarė negera… Tuomet ji jau buvo girdėjusi apie Rožinio autobusėlio keliones po Lietuvą, apie tai, kad kiekviename mieste atsiranda moterų, kurioms gydytojų komanda įtaria krūties vėžį. Reginą apėmė didžiulis nerimas: “O gal ir aš?…” Neaišku, kiek būtų kamavusis ta mintimi ir atidėliojus vizitą pas gydytojus, jei prabėgus savaitei Rožinis autobusėlis nebūtų atvažiavęs į Trakus. Niekam nieko nesakiusi moteris susiruošė pasitikrinti. Gydytoja Šnirienė, deja, nenuramino, priešingai, patarė neatidėliojant vykti į Onkologijos centrą Vilniuje. Regina važiavo namo visiškai sugniuždyta ir visą kelią verkė. Bet po trijų dienų jau gulėjo ant operacinio stalo. Kažin, ar būtų taip greitai padariusi visa, ko reikia, tačiau gydytoja iš Rožinio autobusėlio įspėjo, kad po trijų dienų išeina atostogų. Tai moterį paskatino veikti. Ir ačiū dievui: auglys buvo aptiktas ir pašalintas I stadijos, t.y. laiku.


Moteris daug kartų savęs klausė, kodėl susirgo. Ne kartą girdėjo sakant, kad šią ligą sukelia stresai. Jos gyvenime jų netrūko: prieš dešimt metų staiga mirė vyras, o 2002 gruodį buvo susprogdintas sūnaus garažas ir jame stovėjusi mašina. Miestelis, kuriame gyvena, ėmė ūžti, kad sūnus susijęs su mafija, narkotikais, tačiau vėliau paaiškėjo, kad tai vienas sūnaus draugas pasidarbavo… Oi kiek nervų toji istorija kainavo! O ir darbe penkerius metus tvyrojo nuolatinė įtampa: bankrutuos ar nebankrutuos, turės darbo ar neturės…
Labai neramu, kad vėžys neatsinaujintų, nepersimestų į kitus organus. Kai nuvažiuoja į Onkologinį centrą pasitikrinti, iš ten sutiktų moterų visko išgirsta. Norėtų visai vėžį pamiršti, atsikratyti nuolatinio nerimo, negerti jokių vaistų, nevažinėti pas gydytojus, nekęsti skausmo, nematyti subjauroto kūno. Tačiau ji bent jau išvengė to, su kuo daugeliui moterų tenka susidurti – apsiėjo be chemoterapijos, todėl nenupliko. Ar liga ką nors davė? Kai ko išmokė. Stengiasi būti žmonėms geresnė, apsieiti be pykčio – kas žino, kiek liko gyventi… Kita vertus, daugiau dėmesio ėmė skirti sau: spaudžia morkų sultis, riboja mėsą ir riebalus, mažiau tupinėja aplink puodus, daugiau laiko praleidžia savo darželyje, dažniau eina pasivaikščioti… Labai bijojo, kad darbe pasakys: “Esi antros grupės invalidė – sėdėk namie”, bet viršininkė buvo geranoriška. Ačiū jai. Kai dirbi, bendrauji su žmonėmis – jautiesi reikalingas.
“Niekada nepagalvodavau, kad ir aš galiu susirgti šia liga. Girdėt girdėjau apie vėžį, bet nei vienos moters, juo sergančios, nepažinojau. Tiesa, vienu metu nerimavau dėl sesers, nes jos krūty gydytojai buvo aptikę guzelių, bet paaiškėjo, kad jie nepiktybiniai. Dabar suprantu, kad gyvenau lengvabūdiškai – juk niekada netikrinau krūtų, visa mane pasiekusi informacija pro vieną ausį įeidavo, pro kitą išeidavo. Dabar ir pati nuolat apčiuopiu krūtinę, ir savo dukrą, kitas moteris raginu tai daryti. Su krūties vėžiu juokauti negalima. Todėl mano patarimas: tikrinkitės! Išnaudokite visas pasitaikančias progas per akcijas, skirtas krūties vėžio prevencijai. Kai gulėjau ligoninėje, susipažinau su mažeikiške, kuriai kaip ir man onkologinę ligą įtarė Rožinio autobusėlio komanda. Esame likimo draugės, kurioms pasisekė – liga nespėjo išsikeroti, nes medikai laiku atėjo į pagalbą”.

Komentuoti