2009 m. spalio 20 d. Vilniaus Universiteto Mažojoje auloje susirinkę studentų bei nevyriausybinių organizacijų atstovai klausėsi paskaitos apie Vystomojo bendradarbiavimo programos įgyvendinimą bei diskutavo apie Lietuvos pasirengimą būtų šalimi donore ir prisiimtus įsipareigojimus. Ši paskaita buvo VU įgyvendinamo projekto „Kapuscinski Lectures“, finansuojamo Europos Komisijos ir vykdomo Jungtinių Tautų vystymo programos iniciatyva, dalis.
Lenkų žurnalistas ir rašytojas p. Kapuscinski dažnai vadinamas trečiojo pasaulio kronikininku. Pasak jo, vystymąsis, apie kurį dažnai kalbame, skirtingai suprantamas skirtingose pasaulio dalyse. Vystymąsis gali būti ne tik techninis ar ekonominis – kai kalbame apie trečiojo pasaulio „išgyvenimo civilizacijas“, kalbame apie vystymąsi, kurio pagrindinis iššūkis – kaip pragyventi dar vieną dieną. Todėl vystomojo bendradarbiavimo tikslas yra nutiesti tiltą tarp „išgyvenimo civilizacijų“ ir išsivysčiusių civilizacijų. Šia tema ir buvo kalbama spalio 20 d. paskaitoje „Plėtros klausimai“ . Pranešimus bei diskusiją moderavo VU profesorius L. Čekanavičius.
Pagrindinė pranešėja – JT Tūkstantmečio kampanijos steigėja ir vykdytoja bei ilgametė Nyderlandų vystomojo bendradarbiavimo ministrė – Eveline Herfkens savo pranešime apgailestavo, kad šiandien tikrai ne patys geriausi laikai atvykti į Lietuvą ir kalbėti apie donorystę. Pasaulinė ekonominė krizė ypač smarkiai palietė Baltijos valstybes, kurios po didžiulio ekonominio šuolio sunkiai išgyvena nuosmukį. Šalimi donore Lietuva tapo stodama į Europos Sąjungą, kalbėjo E. Herfkens, taigi šalimi donore mūsų valstybė tapo įpareigota išorinių jėgų. Pasak pranešėjos, toks įsipareigojimas neturėtų būti primetamas iš išorės, tai turėtų būti vidinis šalies apsisprendimas, įvertinant savo galimybes ir prisiimant visą atsakomybę. Išorinis primetimas sukuria sudėtingą terpę visuomenės palaikymui sukurti. Politikai dosnumo propagavimo kortą yra linkę naudoti tuomet, kai tai padeda laimėti balsų, o ne tuomet, kai kalbėdami apie tai jie juos praranda. „Tad provokuodama keliu klausimą,- sakė p. Eveline, – kodėl mes turime būti donoru ir apskritai, kodėl mums tai turėtų rūpėti?“.
Sunkmečio akivaizdoje nuolat kalbame apie didėjantį skurdo lygį įvariose Eurpos šalyse. Šios problemos neišvengia ir Lietuva. Tačiau pasak p. Herfkens, kad ir kokias gyvenimo sąlygas Lietuvos gyventojai vadintų skurdu, šis skurdas nepalyginamas su skurdu, matomu Afrikoje. Benamis elgeta Europoje per dieną iš praeivių gali surinkti bent 2 dolerius, tuo tarpu afrikietis gali 2 dolerių negauti per mėnesį. Skurdas Afrikoje, kalbėjo p. Herfkens, tai mums sunkiai suvokiamas elementarių higienos sąlygų nebuvimas, mokyklų, elektros, kelių, vandens nebuvimas.
Kai kalbame apie pasaulinę krizę, turime suprasti, kad sakydami „pasaulinė“ tą ir turime galvoje. Pastarąjį dešimtmetį ženkliai juntamas Afrikos ekonomikos augimas, politinių sistemų vystymąsis ir stabilizavimasis dabar yra grėsmės akivaizdoje. Trečiasis pasaulis šiandien patiria dar didesnius iššūkius nei Vakarai, teigė JT atstovė. Šiomis dienomis Afrikoje daugiausia demokratiškai įsteigtų vyriausybių per visą istoriją, daugiau afrikiečių vaikų lanko mokyklą nei kada nors anksčiau, mažiausiai per visą Afrikos istoriją kyla pilietinių karų. Dėl krizės Afrika netenka šanso išlaikyti per dešimtmečius pasiektą lygį. Pasak E. Herfkens, apskaičiuota, kad šimtai tūkstančių kūdikių ir vaikų Afrikoje mirs papildomai prie pasibaisėtinų kasmetinių mirčių rodiklių kuriuos matėme iki šiol – vien dėl padidėjusio maisto kainų lygio. Ženkliai išaugs vaikų darbo lygis. Tai savo ruožtu reiškia, kad vaikai bus paimami iš mokyklų, sakė p. Eveline, o pirmiausia galimybės gauti išsilavinimą neteks mergaitės. (Deja, visuomet labiausiai nuo ekstremalių gyvenimo sąlygų nukenčia būtent moterys ir mergaitės, teigė pranešėja.) Aštrėjant skurdui neišvengiamai padidės ir karinių konfliktų skaičius. Tad šiandien ypač svarbu, kad išsivysčiusios tautos sutelktų paramą Afrikos žemynui. Tai, ką mes išleisime padėdami skurstančioms šalims šiandien, yra ženkliai mažiau nei kaina, kurią turėsime sumokėti už Jungtinių Tautų taikos palaikymo misijas artimoje ateityje, jei nesiimsime priemonių, kad nesudarytume sąlygų plisti kariniams konfliktams, sakė pranešėja.
Pasauliniai iššūkiai reikalauja pasaulinio bendradarbiavimo. Todėl būtina visų šalių – tarp jų ir besivystančių – parama ir dalyvavimas. P. Herfkens pasaulinę ekonominę krizę palygino su klimato kaita. Kad ir kiek besirūpintume ekologija šalies viduje, vidaus priemonės yra niekas prieš globalinio atšilimo problemas, teigė pranešėja. Dėl klimato kaitos Afrikai kyla naujos problemos ir nauji iššūkiai dėl sutrikusio vandens tiekimo. Deja, santykinai nedidelę dalį įtakos klimato kaitai darantis žemynas patiria didžiausią žalą dėl globalinio atšilimo padarinių. Norėdami sėkmingai kovoti su šia problema turime sutelkti visas pajėgas.Ekstremaliame skurde gyvena net trečdalis pasaulio gyventojų, todėl turime suprasti, kad pasaulinės krizės akivaizdoje bus efektyvūs tik bendri veiksmai, kalbėjo Jungtinių Tautų atstovė.
Daugybė vyriausybių Jungtinių Tautų asamblėjoje pasirašė po Tūkstantmečio kampanijos tikslais. Tarp jų ir Lietuvos vyriausybė. Šįkart ne Europos Sąjunga įpareigojo Lietuvą prisiimti skurdo mažinimo siekius – Lietuva savo parašą padėjo savanoriškai, teigė p. Herfkens. Tai tapo ir mūsų atsakomybe. Visos šalys yra įsipareigojusios skirti 0,17 procentų savo metinio biudžeto JT vystomojo bendradarbiavimo programai. Todėl turime dirbti, kad įvykdytume savo pačių prisiimtus įsipareigojimus. Jei visos šalys juos vykdytų, matytume ženklius pokyčius, tai mums įrodo sėkmės istorijos iš įvairių šalių, kalbėjo p. Eveline. Pasak jos, viena iš tokių šalių Mozambikas, šioje šalyje sėkmingai kovojama su korupcija, sėkmingai įgyvendama „švaraus vandens“ politika, ženkliai gerėja mokyklų lankomumo rodikliai – visa tai dėka to, kad šalys donorės įvykdo savo pažadus. Tačiau tam reikalingas visuomenės – paprastų žmonių palaikymas. Jei piliečiai atstistos ir balsuos už dosnumą, sakė p. Herfkens, politikai reaguos.
P. Herfkens savo pranešime aptarė ir problemas, su kuriomis susiduriama įgyvendinant vystomojo bendradarbiavimo programas. Dažnai kyla klausimų dėl efektyvaus aukojamų lėšų panaudojimo, apie tai nuolat kalbama ir ieškoma išeičių. Tačiau yra ir kitų sunkumų, apie kuriuos rečiau plačiai diskutuojama, kalbėjo JT atstovė. Viena iš problemų, pasak P. Herfkens yra tai, kad donorų yra per daug. Daug donorų reiškia per daug programų, skirtingų procedūrų, silpnų institucinių pajėgumų ir daugybę biurokratijos bei didžiulius administravimo kaštus. Programų efektyvumo didinimo linkme dirba ir Europos komisija. „Dėl šios priežasties aš visuomet pasisakau už daugiašalę, o ne dvišalę paramą,“- sakė p. Herfkens.Vargu, ar paramos gavėjams reikia dar vienos dvišalės programos, kalbėjo p. Eveline. „Daugybė donorų ir tie patys jų užduodami klausimai, daugybė atasakaitų kiekvienam donorui, gal galėtume padaryti pertrauką ir dirbti savo darbą?“,- taip sunkumus šalyse paramos gavėjose apibūdina Jungtinių Tautų atstovė. Pasak jos, donorai dažnai įsivaizduoja geriau žiną, ko reikia paramos gavėjams. „Mes pamokslaujame vietoj to, kad klausytumėmės,“- sakė p. Eveline. Štai dėl ko ypač svarbus tokių šalių, kaip Lietuva, dalyvavimas. Anot pranešėjos, Lietuva pati neseniai buvusi paramos gavėja gali pasidalinti sukaupta patirtimi ir geriau supranta, su kokiais sunkumais susiduria paramos gavėjai bendradarbiadami su donorais.
Mes nesame tie, kurie „išvystysime“ Afriką, Afrika turi vystytis pati, kalbėjo p. Herfkens. Neturime statyti „donorų mokyklų“ ir „donorų ligoninių“, afrikiečiai turi jas statyti patys. Atsakomybė ir sprendimai turi pereiti į afrikiečių rankas. P. Herfkens paramos gavimą palygino su vairuotojo vežamais keleiviais. Donoras yra keleivis – jis turi patikrinti, ar paramos gavėjas, t.y. vairuotojas, turi vairavimo teises, padėti pašalinti sunkumus – medžius užvirtusius ant kelio, tačiau neturi nuolat čiupti už vairo ir duoti tarpusavyje konfliktuojančių bei klaidinančių patarimų. Keleiviai iš automobilio išlips, o vairuotojas turės važiuoti toliau, kalbėjo p. Herfkens.
Neturime kelti klausimo, ar esame pakankamai turtingi, kad remtume kitus, sakė pranešėja. Savo žodžius ji palydėjo vaizdingai parodžiusi, ką šaliai donorei reiškia dalį biudžeto paaukoti skurstančioms šalims. P. Eveline auditorijai iškėlė puspilnę vandens stiklinę: „Štai Jūsų biudžetas“, tarė ji. Tuomet kyštelėjo pirštą į vandenį ir ištraukusi nupurtė nuo piršto mažutį vandens lašelį. „O štai Jūsų 0,17 procentų. Jūsų biudžetas vis dar atrodo taip pat,“- iškėlusi stiklinę baigė kalbą p. Herfkens.
Įdomius faktus ir atlikto tarptautinio sociologinio tyrimo rezultatus pristatė dr. Vita Karpuškienė. Pateikusi faktus ir statistiką apie Lietuvos teikiamos paramos apimtis ir kryptis p. Karpuškienė pristatė 2008m. atliktos gyventojų apklausos duomenis. Tyrimo metu paaiškėjo, kad 65 proc. Lietuvos gyventojų sutinka, kad Lietuva turėtų padėti vystytis skurdesnėms šalims. Manančių, kad paramos skirti Lietuva neturėtų yra 12 proc. Svarbiausia priežastis, kurią įvardijo negatyviai Lietuvos kaip paramos davėjos atžvilgiu nusiteikę gyventojai yra tai, kad šalis per daug neturtinga, kad galėtų padėti kitiems. Tuo tarpu iš gyventojų, kurie mano, jog turėtume remti skurdžiau gyvenančias šalis, 36 proc. teigia, kad padėdami kitiems, padedame sau (kitaip sakant „duodančiam duodama“), 33 proc. mano, kad turime remti, nes „kiti mums taip pat padėjo“, 27 proc. teigia, kad remti skurstančius yra krikščioniška pareiga. Didžiausias tyrimo metu pastebėtas paradoksas, kad nors 65 proc. Lietuvos gyventojų mano, kad Lietuva turėtų padėti vystytis skurdesnėms šalims, tik 21 proc. skirtų paramai asmeninius pinigus. Net 79 proc. atsakė, kad paramai asmeninių pinigų neskirtų.
Jungtinių Tautų Vystymosi Programos Lietuvoje atstovė Lyra Jakulevičienė diskusijoje apie Lietuvos galimybes ir vaidmenį įgyvendinant šalies donorės įsipareigojimus pakartojo p. Herfkens mintis. Ji pabrėžė, kad nors Lietuvoje kalbame apie gąsdinančius skurdo lygio kilimo skaičius ir todėl apie donorystę kalbėti yra sudėtinga, skurdo lygis Lietuvoje su Afrika nepalyginamas. Jei Lietuvoje skursta penktadalis ar net trečdalis gyventojų, tai Ugandoje absoliučiame skurde gyvena net 89 proc.Antra, kodėl Lietuva neturėtų kelti klausimo, ar turime teikti paramą, pasak p. Jakulevičienės, yra tai, kad Lietuva pati vis dar gauna ES paramą (nors jau ir nebūdama šalimi gavėja, o lygiaverte partnere). Gaunamos paramos dydis ženkliai didesnis nei mūsų šalies įnašas. Be to, p. Lyra taip pat pakartojo, kad išsklaidyti mažus lėšų kiekius po mažus projektus yra neefektyvu ir pasisakė už šalių donorių partnerystę bei daugiašalę paramą.
P. Herfkens ir p. Jakulevičienei pastaruoju klausimu oponavo Trečiojo sektoriaus atstovė Kristina Vaičiūnaitė (NVO Vystomojo Bendradarbiavimo platforma). P. Kristina pateikė įvairių pavyzdžių iš projektų įgyvendinamų Afganistane, Gruzijoje, Baltarusijoje, kur dvišalė parama yra kur kas efektyvesnė nei daugiašalė ir daro didesnį poveikį. Pasak Kristinos, viena iš įgyvendinamų projektų sėkmės priežasčių yra regioninės specifikos žinojimas, ko stokojama daugiašalėse paramos programose, taip pat sudėtingos ir ilgai trunkančios procedūros. „Maži projektai – greiti pinigai ir greitas efektas“, teigė p. Vaičiūnaitė, taip pat pabrėžusi, kad tokios paramos nauda ne tik ekonominė – tai žmogiškų išteklių vystymas ir žinių perdavimas, įgūdžių formavimas, kad paramai pasitraukus pokyčiai šalyje vyktų jau vidiniais resursais.
Tai, kad su nedideliais resursais įmanoma pasiekti apčiuopiamų rezultatų įrodo ir Agnės Zuokienės vadovaujamos VšĮ Azzara patirtis. Projektą “Nedelsk” septintus metus įgyvendinanti A. Zuokienė prisimena 2007 m. iniciavusi projektą, kurio siekis – padėti Goro provincijos Afganistane gimdyvėms, iš kurių gimdymo metu miršta kas 62. Buvo parengti specialūs gimdyvių paketai – paklodė, peiliukas virkštelei nupjauti, spaustukas virkštelei, muilas – visiems gimdymo dalyviams rankoms plauti, instrukcija, ką kur naudoti. Nors itin mažo biudžeto šį projektą p. Zuokienė prisimena kaip vieną sunkiausių – 1000 paketų buvo nupirkti ir paruošti už 27 asmenų lėšas, tačiau renkant reikalingą sumą teko dešimtis kartų atsimušti į abejingumo sieną. Tačiau pagalba – reali ir apčiuopiama. Prieš dvejus metus Afganistane vidutiniškai per metus kūdikių mirštamumas siekė 165 mirčių tūkstančiui gimdymų, motinų mirštamumas – atitinkamai 16 mirčių tūkstančiui gimdymų, todėl siunčiamos priemonės buvo labai reikalingos. Tai tik vienas iš daugybės pavyzdžių, kai iš pažiūros nedidelė pagalba kitiems reiškia išgelbėtas gyvybes.
Žymos: Afganistanas, Agnė Zuokienė, Azzara, donorystė, Herfkens, Jungtinės Tautos, nedelsk, parama, viltis
